Akustinis ginklas

Turbūt daugelis girdėjo istoriją apie Jericho šturmą, kuomet judėjai pūtė dūdas ir miesto sienos griuvo. Vėliau tai imta sieti su stipraus ypatingo garso, kurį sukūrė Jericho dūdos, poveikiu. Vėliau atsirado norinčių sukurti taip veikiančius įrenginius.

Garso bangos jau seniai traukė specialistų dėmesį. Jau Antrojo pasaulinio karo metu buvo kuriamos sistemos, galinčios aptikti priešininko buvimo vietą pagal šūvių garsą, o paskui jam smogti. 1960-1970-aisiais pradėta domėtis garso šaltiniais kaip ginklu, galinčiu sužeisti žmones arba apriboti jų veiksnumą.

XX amžiaus pradžioje sklido gandai, kad Vokietijoje yra kuriamas akustinis ginklas, galintis pažeisti karius, lėktuvus ir gynybinius įrenginius. Tačiau gandai nepasitvirtino. Tik po Antrojo pasaulinio karo sąjungininkai Vokietijos teritorijoje aptiko didžiulį neaiškios kilmės įrengimą. Tyrimo metu paaiškėjo, jog tai buvo didžiulis Jericho dūdos modelis, arba nepateisinusi vilčių bandomoji sūkurinė patranka.

Iš pradžių akustiniai ginklai buvo pernelyg brangūs, gana sudėtingi, o svarbiausia, neturėjo reikalingo veikimo kryptingumo. Situacija kardinaliai pasikeitė pasibaigus Šaltajam karui. Akustinis ginklas buvo (ir yra) suvokiamas kaip gana veiksmingas būdas neutralizuoti žmonių mases, ypač tais atvejais, kai reikia išvengti jų žūties arba sunkių sužalojimų.

XX amžiaus pabaigoje Kembridže buvo sukurtas įrenginys, primenantis dūdą, kuris galėjo sugriauti akmeninę sieną. Vis dėlto šiam tikslui naudoti sprogstamąsias medžiagas buvo žymiai pigiau ir efektyviau, todėl austinio ginklo kūrimas vyko daugiausiai moksliniais tikslais.

Tuo metu prasidėjo psichotroninio ginklo vystymas. Paaiškėjo, kad tam tikro žemo dažnio garsai sukelia baimę, haliucinacijas, diskomfortą ir net širdies sustojimą.

Egzistuoja teorija, kad Bermudų trikampyje žmonės dingsta dėl natūralios kilmės žemo dažnio garsų.

Ilgą laiką akustiniai ginklai turėjo rimtų trūkumų – jie vienodai veikė tiek tuos žmones, prieš kuriuos jie buvo naudojamas, tiek tuos, kas juos naudojo. Mieste garsas dažnai atsimušdavo į pastatus ir grįždavo atgal.

2000 metais buvo sukurtas įrenginys LRAD (Long Range Acoustic Device) (liet. tolimojo veikimo garso įtaisas), skirtas ginti laivus nuo teroristų ir piratų, o taip pat demonstracijų išvaikymui. Kadangi jūroje praktiškai nėra garsą atspindinčių kliūčių, įrenginys nėra pavojingas laivo įgulai. LRAD naudoja žemo dažnio galingą iki 150 dB garsą. Pavyzdžiui, lėktuvo varikliai sukuria 120 dB garsą, tai ribinis dažnis žmogaus ausiai. 2005-aisiais Somalio piratai užpuolė kruizinį laivą „Seabourn Spirit“, tačiau bandant patekti į denį, jie pradėjo mėtyti savo ginklus, o laisvomis rankomis uždengdavo ausis nuo nežinia iš kur atsiradusio baisaus skausmo. Taip pirmą kartą buvo išbandytas akustinis ginklas LRAD. Po sėkmingo ginklo panaudojimo buvo siūloma jį naudoti visuose stambiuose laivuose.

Taip pat buvo sukurti mobilūs LRAD blokai iki 130 dB, montuojami ant šarvuočių ir džipų bei megafono formos rankiniai LRAD prietaisai. Pastaruosius saugu naudoti net ir mieste, nes už 20-30 metrų atsispindėjęs garsas praranda didžiąją dalį savo galios. Taip pat šie ginklai naudojami prieš protestuotojus.

Liaudies medicina, vaistažolės | Vaistazoles | Masažuotojas Vilniuje, masažai Vilniuje | paplūdimio tinklinis | Darbas puse etato | Volkswagen Passat nuoma