Musique d'ameublement

Details

Category: Muzikos stiliai

Musique d'ameublement (angl. furniture music) – 1914-1916 metais prancūzų kompozitoriaus Erik’o Satie sukurtas muzikos tipas. Musique d'ameublement būdingas vienos ar kelių muzikinių frazių neribotas pasikartojimas.

Musique d’ameublement beveik puse amžiaus aplenkė savo laiką, o ją sukūręs Erik’as Satie laikomas minimalizmo pirmtaku.

Pirmąjį musique d'ameublement kūrinį Erik’as Satie sukūrė dar 1893 metais. 1917 metais buvo sugalvotas muzikos pavadinimas. Susipykęs su savo mylimąja Suzanne Valadon, Satie sukūrė neilgą ir gana monotonišką pjesę „Vexations“. Pjesės pabaigoje buvo prierašas, kuriame pianistui buvo nurodoma ją groti ne mažiau nei 840 kartų iš eilės. Šio kūrinio trukmė yra nuo 12 iki 24 valandų, priklausomai nuo atlikėjo pasirinkto tempo. Tik po beveik 70 metų po Erik’o Satie mirties „Vexations“ išvydo dienos šviesą. Buvo surengti keli pianistų maratonai, kurių metu pasikeisdami muzikantai vykdė kompozitoriaus nurodymą – grojo kūrinį visus 840 kartų.

1890-aisiais Satie kūrė gana monotonišką muziką, be kontastų ir staigių perėjimų, pavyzdžiui, „Danses Gothiques“.

Satie musique d'ameublement laikė technine ir nuo kūrybos nutolusia muzika, ritminiais garsais kasdienai. Ji turėjo būti fonu buityje, apsiperkant parduotuvėje, valgant ir visuose kasdieniniuose užsiėmimuose.

1917-1919 metais siaurame draugų rate Erik’as Satie kelis kartus kartus demonstravo musique d'ameublement, tačiau jų reakciją kompozitorių nuvylė.

Satie savo muzikos pagrindu padarė nuobodulį, kaip estetiškai normalią kasdienio gyvenimo būseną. „Publika gerbia Nuobodulį. Jai Nuobodulys – paslaptingas ir gilus. Keista: prieš nuobodulį auditorija bejėgė. Nuobodulys prijaukina ja, daro nuolankia ir paklusnia. Kodėl gi žmonėms kur kas lengviau liūdėti nei šypsotis?... Tai – geriausias žodis musique d'ameublement naudai“, - rašė Satie.

Laiške Jean’ui Cocteau, prašydamas parašyti straipsnį premjerai, Satie išdėsto musique d'ameublement tezes: „Musique d'ameublement – giliai industrializuota. Egzistuoja apgailėtinas įprotis – atlikti muzika esant aplinkybėms, kur muzikai nėra vietos. Tada operų temomis grojami „Valsai“, „Fantazijos“ ir panašūs kūriniai, parašyti kitiems tikslams. Mes norime įvesti muziką, sukurtą patenkinti „reikiamus“ poreikius. Meno tarp šių poreikių nėra. Musique d'ameublement sukurta iš paprastų oro vibracijų; ji neturi kito tikslo; ji atlieka tokį pat vaidmenį, kaip šviesa, šiluma ir komfortas visose savo formose.

... Musique d'ameublement puikiai keiči maršus, polkas, tango ir t. t. ...Reikalaukite musique d'ameublement. ... Nuo šiol negali būti susirinkimų, priėmimų ir susitikimų be musique d'ameublement. ... Musique d'ameublement į notarų biurus, bankus, parduotuves ir t. t. ... Nuo šiol negali būti nei vienų vetuvių be musique d'ameublement. ... Neženkite per tų namų slenstį, kuriuose nenaudojama musique d'ameublement. ... Kas negirdėjo musique d'ameublement, nežino laimės. ... Neikite miegoti, neiškausę bent musique d'ameublement ištraukos, arba jus prastai miegosite“.

Erik’as Satie ir Darius Milhaud’as organizavo koncertą vienos pjesės antrakte, kai publika pradėjo vaikštinėti po teatrą, netikėtai pradėjo groti muzika. Instrumentai buvo išdėstyti salės kampuose, o fortepijonas buvo užkulisiuose, norint sukurti įspūdį, kad muzika skamba iš visų pusių. Pasak Satie, nuo šiol muzika turi būti kasdieninio gyvenimo garsiniu fonu, atlikdama „muzikinių tapetų“ vaidmenį. Programoje žiūrovai buvo įspėti, kad pertraukos metu skamėsiančiai muzikai reikia skirti ne daugiau dėmesio nei kėdėms ar šviestuvams. Tačiau vos tiks suskambo muzika, visi sugrįžo į savo kėdes. Nepadėjo ir Satie šauksmai: „Kalbėkite! Vaikščiokite! Neklausykite!“. Turbūt tai buvo pirmasis kompozitorius, įsiutęs dėl to, kad jo muzikos klausomasi.

Laiške Fernand’ui Léger’ui Erik’as Satie apie musique d'ameublement rašė: „... Tai muzika, kuri, taip sakant, yra tik aplinkos triukšmo dalis, kiekvieno dėmesį atkreipiančio triukšmo. Jos neįkyrus melodingumas sušvelnina peilių ir šakučių triukšmą, jo neslopindamas, ir nepiršdamas savęs. ... Ji saugotų juos [valgančius] nuo banalumų. Tuo pat metu ji neutralizuotų gatvės triukšmus, kurie įeitų į muziką nekukliai, tačiau ir neįžūliai...“.

Po Erik’o Satie mirties musique d'ameublement buvo pamiršta iki tol, kai 1950-ųjų pabaigoje susitiko Henri Sauguet (Satie rankraščių savininkas) ir  John’as Cage’as. Netikėtai musique d'ameublement idėjos buvo suprastos.