Progresyvus rokas (progressive rock, prog-rock arba prog) – roko muzikos stilius, atsiradęs 1960-ųjų pabaigoje ir pasiekęs populiarumo viršūnę 1970-ųjų pradžioje. Dažnai progresyvaus roko sąvoka vartojama kaip artroko sinonimas.
Progresyvus rokas turi šiuos požanrius: progresyvusis metalas, simfoninis rokas, krautrokas, math-rock, rock in opposition, space rock, zeuhl.
Dauguma muzikos istorikų pirmąja „tikrąja“ progresyvaus roko grupe laiko Kking Crimson, kuri susikūrė 1969 metų sausį-vasarį. Netrukus atsirado kitos progresyvų roką grojančios britų grupės: Emerson Lake And Palmer, Genesis, Jethro Tull, Pink Floyd, Van Der Graaf Generator ir Yes. Taip pat verta pažymėti Rare Bird, T2, Gentle Giant, Gnidrolog, East Of Eden.
Progresyvus rokas atsirado Didžiojoje Britanijoje, tačiau netrukus jis išplito po visą Europą. Ypač populiariu jis tapo Italijoje (Premiata Forneria Marconi, Banco Del Mutuo Soccorso, Le Orme) ir Prancūzijoje (Ange, Magma).
Progresyvaus roko pradininkai siekė išsivaduoti iš roko ir pop muzikos rėmų ir sukurti naujas roko formas, pasitelkus džiazą, akademinę, folk ir avangardinę muziką.
Populiarumo viršūnę stilius pasiekė 70-ųjų viduryje. Tuo metu susikūrė kelios progresyvaus roko grupės iš JAV: Rush, Kansas, Dixie Dregs ir kt.
70-ųjų viduryje apsiradus pankrokui, dėmesys progresyviam rokui ėmė blėsti.
80-ųjų pradžioje pastebimas šioks toks stiliaus atsinaujinimas: Marillion, Iq, Saga, Kate Bush. Šiuo laikotarpiu atsiradusios grupės kartai vadinamos neoprogresyviomis.