John’as Lydon’as: Radiohead – tai tiesiog krūva smirdančio šūdo

Details

Category: Interviu

Prieš „Public Image Ltd.“ koncertą Maskvoje pokalbis su buvusiu „Sex Pistols“ vokalistu John’u Lydon’u telefonu iš Kaliforijos.

- Aš buvau „Public Image Ltd.“ koncerte prieš du metus Kazanėje, ir mane jis tiesiog pritrenkė. Tai buvo panašu į kažkokį šamanišką ritualą. Jūs kiekvieną kartą taip grojate?

- Taip, neabejotinai! PIL gyvai – tai daugiau, nei tiesiog koncertas. Tai beveik kaip teatras. Aš net pasakyčiau – kaip opera; na žvelgiant iš dainų dramaturgijos pusės. Tikra gyva drama.

- Jūs apskritai didžiuojatės tuo, kad įtakojote šiuolaikinę muziką? Kad pankas ir postpankas iki šiol gyvi, o abu prasidėjo nuo jūsų.

- Žinoma! Aš turiu kuo didžiuotis! Savo gyvenime aš dariau tik gera. Aš niekam nepadariau blogo. Aš neturiu priešų. Na išskyrus visas pasaulio vyriausybes, cha-cha!

- Tačiau, atrodo, žiniasklaida ir industrija jus vertina mažiau, nei vertėtų.

- Taip. Jie siaubingai pavydi. Tačiau aš aukščiau to. Jei jie manęs nevertina, tuo blogiau jiems, supratote? Jiems neatimti iš manęs mano praeities. Na ir apskritai visa tai nesvarbu. Aš gi meno žmogus! Aš negalvoju apie statusą. Aš nekenčiu šou verslo. Visa tai spąstai. Grandinės! Pančiai! Jie uždaro tavo protą kalėjime. O aš švarus. Aš laisvas kaip paukštis danguje. Aš egzistuoju už šios šūdo sistemos ribų. Jie susimokė ir 20 metų nedavė PIL groti, apšvarino mane. Na ir? Ar jie ką nors pasiekė? Ne! Aš pats pakėliau pinigėlių, nuėjau dirbti į teliką, aš reklamavau ten sumautą sviestą – visa tai, kad vėl surinkti grupę. Ir dabar aš vėl čia. Ir mano muzika geresnė nei kada nors ankščiau. Labas vakaras! (Juokiasi).

- Jūs nemėgstate šou verslo. Turbūt, jūs džiaugiatės tuo, kas dabar vyksta su muzikos industrija?

- Aš seniai tai išpranašavau. Viskas logiška. Taip bus su kiekvienu godžiu imperialistu, sakau jums! Galiausiai jie visada pradeda ryti patys save. Ką mes ir matome. Mums reikia sugalvoti kitus muzikos buvimo būdus – už šio korporatyvaus mėšlo ribų. Aš manau, kad viskas grįš prie šaknų. Tai yra prie folko. Kas yra folkas? Tai dainos, kurias vietiniai groja kitiems vietiniams paprastuose baruose ir klubuose. Tai gyva lokali kultūra. Joje yra natūralumas, kuris seniai išėjo iš pop kultūros. Na ir linksmumo tame žymiai daugiau.

- Na o džiazas? Argi jis ne taip padarytas?

- Aš, žinoma, nesu džiazo muzikantas, tačiau mano nuomone, jis labai jau nuo proto. Tyrinėti teorijas, kurios yra už ritmo ribų, - gera mintis, tačiau šiuolaikinis džiazas pernelyg struktūruotas savo bestruktūriškume. Ten pernelyg daug taisyklių. Tai beveik kaip klasikinė muzika – viskas labai formalizuota.

- O „Public Image Ltd.“ – jūsų nuomone tai irgi folkas?

- Mano nuomone, taip. Tiesiog, kada aš sakau „folkas“, aš neturiu omeny John’o Denver’io ir liurbių, apsivilkusių viduramžių kostiumus, ir apsimetančių, tarsi jie gyvena XV amžiuje. Ne! Aš turiu omenyje dainas, kurios turi tiesioginį ryšį su vieta, kurioje aš gyvenu, su mano gyvenimiška patirtimi, su mano šeima, mano draugais, galiausiai, mano planeta. Iš širdies! Ir apskritai: kiekvienas daina, kurią aš rašau, - tai, manykite, apsakymas. Literatūra, uždėta ant muzikos. Kalba ribota. Muzika irgi. Tačiau tarpe tarp jų gimsta kažkas kito – ir to dėka mūsų protas išsilaisvina. Kada aš pradėjau rašyti dainas „Sex Pistols“, aš kaltinau kitus – vyriausybę, religiją, kitas institucijas. Bet dabar aš išmokau rašyti tekstus iš beasmenės patirties. Aišku? Kai mes įrašinėjame su PIL, tai nėra kažkokią paprastutė repeticija, kur vaikinai groja instrumentais. Tai proto auklėjimas! Tai intelektualus dialogas! Mes ne iš tų, kas sėdi ir galvoja melodijas. Iš pradžių – dvasia. Vaibas.

- Jūs sąmoningai atsisakėte socialinių tekstų?

- O man to jau nereikia. Aš padariau savo darbą „Sex Pistols“. Ir padariau jį, manau, puikiai. Visi politikai, visi valdininkai, visi, kas bando sakyti man, kaip gyventi, - visi jie yra mano piešai! Mes statome mūsų taip vadinamus lyderius į jų vietą – ir jie gi pradeda veikti prieš mus. Bet mes geresni už juos. Ir mūsų daugiau. Aš niekada nepasitikėsiu nė vienu politiku. Niekada! (Gurkšteli). Taip, aš maištininkas. Ir be to pacifistas. Aš netikiu prievarta. Čia belieka tik pacituoti Gandį. Pasyvus pasipriešinimas. Tik taip.

- Jums dabar jau 57-eri, tačiau jūs grojate labai intensyvią muziką.

- Taip! Viskas eina tik geryn. Kuo ilgiau gyvenu, tuo daugiau moku. Aš dabar jaučiuosi taip, tarsi man dar 57-eri. Tiesa, aplinkui visi miršta. Prieš porą metų, kai mes įrašinėjome albumą, mirė mano tėvas. Broliui diagnozavo gerklės vėžį – dabar, laimei, liga atsitraukė. Mano žmonos dukra, Ariana, iš puikios moterų pankroko grupės „The Slits“, taip pat mirė. Man sunku susitaikyti su bet kurios žmogiškos būtybės mirtimi. Net mano priešų. Ir jų aš pasiilgstu. Ir dainuoju apie tai, beje. Kartais aš tiek įeinu į ritmą, kad net pamirštu, kokią dainą mes grojame. Ir šiais momentais, sakau jums, jaučiuosi lyg rojuje. Aš tarsi visiškai atsisakiau savojo „aš“ ir patekau į grynosios energijos erdvią. Nepaprastas jausmas! Įsitikinęs, kad klausytojai jį taip pat patiria. Tame ir yra tikslas to, ką mes darome, - pasiekti ekstazę be narkotikų. Žinote, kame yra narkokultūros problema? Ji bando sukurti tuos pačius endorfinus, kuriuos tu gali gauti natūralių praktikų pagalba.

- Jūs savo laiku narkotikų neatsisakėte.

- Aš dariau su savimi viską, ką gali padaryti su savimi žmogus. Ir ko negali – taip pat dariau. Bet aš išlipau iš viso šito mėšlo tyras. Aš švarus! Ir aš jums pasakysiu: narkotikai nė velnio nepadeda išlaisvinti proto. Jie padeda pabėgti, tačiau neilgam. Tu atsiduri kitame pasaulyje – ir greitai supranti, kad tai spąstai.

- Aš girdėjau, kad jūs nemėgstate nostalgijos. O kam tada jūs vėl subūrėte „Sex Pistols“?

- Nostalgija, mano drauge, - tai tiesiog būdas, kurio pagalba muzikinė industrija vėl parduoda jums senas plokšteles. Nostalgija išvaduoja verteivas nuo būtinybės investuoti į ateitį. Taip, aš mėgstu plokšteles, kurias klausiau, kai man buvo 7 metai, tai normalu. Bet, velniai griebtų, jauni vaikinai, kurie apsimeta, kad dabar 60-ieji, - tai tiesiog neįtikėtina kvailystė. Jūs negalite gyventi svetimoje praeityje! Tai nerealu. Visiškas pakrikimas.. O kas dėl „Sex Pistols“, tai niekaip nesusiję su nostalgija. Mes norėjome išspręsti vieną konkrečią problemą: savo laiku mes išsiskyrėme priešais – ir nusprendėme duoti vieni kitiems dar vieną galimybę. Paaiškėjo, kad mes kaip ir ankščiau negalime vieni kitų pakęsti, cha! Tad daugiau jokių „Sex Pistols“ nebus. Viskas, finišas. Palaidojome, užkašėme, pastatėme antkapį.

- Jūs sekate naują muziką?

- Žinoma! Aš klausausi visko! Absoliučiai visko. Aš neapsakomai laimingas turėti ausis, kurios leidžia man išgirsti muziką. Aš gerbiu ir myliu kiekvieną, kas įrašė albumą. Aš žinau, kaip tai sunku. Aš myliu visus! Kas man nepatinka – tai visa šita verslo mašina, kuri įperša mums įvairias šiukšles. Pasaulyje yra daugybė labai žinomų grupių, kurios net ir būdamos labai populiarios yra absoliutus šūdas. Norite porą pavyzdžių? Prašom – „Green Day“ ir „Radiohead“. Tai pačios didžiausios šūdo krūvos pasaulyje. Jas prastumia sistema, kuriai tik ir reikia, kad parduoti mums niekalą. Jose visiškai nėra jokios vertės. Nė vienas žodis, kurį jos ištaria, nieko nereiškia. Jie išsiurbia iš tavęs gyvybę, kaip vampyrai. Jie slopina jūsų laisvą minti, o ir bando pasaldinti piliulę šiuo savo intelektualizmu – girdi, štai kokie mes protingi!

- Palaukite, na juk „Radiohead“ atrodo kaip prieš sistemą. Jie patys leidžia albumus, su leidybos kompanijomis nedirba., jie...

- Ne, ne ir dar kartą ne! Jie tiesiog krūva smirdančio šūdo. Madingi studentai iš koledžo, kurį jiems apmokėjo tėvai, aimanuoja apie pasaulio problemas. Tik pamanykit, a? Iš tikrųjų jie niekam nepadeda. Jie neturi bendruomenės jausmo. Tai berniukai iš gerų rajonų. Sugadinti turtingi vaikučiai, kurie bando mums pasakyti, kaip turi būti sutvarkytas pasaulis.

- Turtingi vaikučiai neturi teisės į nuomonę?

- Tegu reiškia savo nuomonę, kurią sąlygoja jų kilmė! Man labai įdomu, kaip pas turtingus praeina vaikystė, tačiau jie mums to nepasakoja. O vietoje to moko mus, neturtingus, kaip gyventi. Aiškina, kad mes turime imtis reikalų, kurie niekaip nesusiję su konkrečiomis vietinėmis problemomis. Tai absurdas! Britanijoje didžiulė bedarbystė! Kas nors iš šių gupių sudainavo apie ją? Ne! Jiems įdomesnis Tibeto išlaisvinimas. Na-na. Pabandyk įtikinti pakovoti už Tibeto išlaisvinimą kokį vargšą iš Londono gatvių, kuris turi pardavinėti narkotikus, nes niekaip kitaip pragyvenimui neuždirbsi. Supratote? Jie siaubingai toli nuo liaudies. Jie kaip maitėdos, puola karštas temas ir sukuria tik dar didesnes problemas. Mes štai neseniai buvome Kinijoje su koncertais. Kinijos valdžia mus įsileido, turint omenyje mano tekstus, - nieko sau, a? Buvo labai kieta. Mus neįtikėtinai priimdavo. Ir žinote, apie ką man sakydavo kiekvienas, su kuo aš susitikdavau? Apie tai, kaip juos siutina žmonės, panašūs į Bjork. Prieš kelis metus ji irgi koncertavo Kinijoje, ir kiekvieno pasirodymo pabaigoje rėkė: „Išlaisvinkite Tibetą!“ Žinoma, valdžiai reikėjo reaguoti. Ką jie padarė? Uždarė velniop visą vietinę nepriklausomą muzikos industriją ir pasodino kelis žmones į kalėjimą. Na ir ką, girdėjome mes ką nors iš Bjork apie tai? Ar ji ir toliau klykia apie Tibetą? O ji nors kartą buvo Tibete? Nė velnio! Bjork domina tik kuo garsesnė retorika, ji nesupranta: jei tu nori pakeisti Kiniją – pakeisk pačius kinus. Padėk jiems pradėti galvoti savo galva, ir jie patys padarys akivaizdžias išvadas. Žinote, kaip sakoma, lengviausia valtis aplenks garsiausią. Arba dar viena tokia pati – Madonna. Taip pat visą laiką puola ant karštų naujienų. Aš manau, kad jos pasirodymas dėl „The Pussycat Dolls“ (turima omenyje „Pussy Riot“ – red. past.) kaip tik ir garantavo joms ilgesnį kalėjimo laiką. Ji pritraukė prie šio proceso pernelyg daug dėmesio ir nepaliko valdžiai nieko kito – žinoma, jas uždarė, nes kitaip visi pamanytų, kad valdžiai silpna.

- Na nežinau.

- Aha, prisibijote šios temos, a? Cha!

- Ne, man tiesiog atrodo, kad tuo metu, kai Madonna pasisakė, „Pussy Riot“ bylą jau patraukė visuotinį dėmesį.

- Na aš jums dėstau vakarų žmogaus nuomonę. Aš tai matau taip – ji sukūrė šiai bylai labai negatyvų informacinį foną. Kelios mergiotės, kurios sumanė pasilinksminti, tapo didele politine problema. Ir mane siutina tai, kaip Madonna ir panašūs į ją naudojasi panašiomis situacijomis, kad atrodytų svarbesni. Visi jie niekada nepadarys nieko gero savo rajonui! Nuolatinė savireklama!

- Tai Madonna gyvena šalia Centrinio parko, jos rajone ir taip viskas gerai, man rodos.

- Na jūs kur krypstate? Norite, kad aš apie Putiną pasisakyčiau, ką? Cha! Paskutinį kartą aš mačiau Putiną nuotraukose, kur jis be marškinių ir ant žirgo. Labai romantiška! Cha-cha-cha!

afisha.ru, 2013-ųjų birželis