Alamaailman Vasarat

Details

Category: Grupės

Alamaailman Vasarat (liet. Požemio Kūjai) – grupė iš Suomijos – labai įdomus ir neįprastas reiškinys ne tik Suomijos, bet ir viso pasaulio muzikoje. Šios suomių šešeriukės, apsiginklavusios pučiamaisiais, klavišiniais, violončelėmis ir būgnais muziką gana sunku stilistiškai apibrėžti, kartais ji įvardijama kebab-kosher-jazz-film-traffic-punk arba ethnic brass punk muzika, kurioje sutinkami, metalo, klasikinės ir klezmer muzikos elementai.

Alamaailman Vasarat 1997 metais įkūrė du buvę Höyry-Kone muzikantai – saksofonininkas Jarno Sarkula ir būgnininkas Teemu Hanninen. Grupės sukūrimo priežastis buvo labai paprasta – Sarkula nusipirko soprano saksofoną, kuriuo jis kol kas nemokėjo groti, tačiau labai norėjo išmokti ir groti grupėje. Vėliau prie jų prisijungė klavišininkas Miikka Huttunen, violončelininkas Marko Manninen ir trombonininkas Erno Haukkala.

Pirmus metus grupė repetavo ir darė demo įrašus, o 1999-ųjų pavasarį pradėjo koncertuoti. 2000-aisiais grupė sugrojo keletą koncertų Suomijoje ir įrašė savo debiutinį albumą „Vasaraasia“, kuris pateko į „World Music Charts“ Top-20.

Vėliau prie Alamaailman Vasarat prisijungė dar vienas violončelininkas Tuukka Helminen. Jis turėjo keliose koncertuose pakeisti susižeidusį Marko Manninen’ą, tačiau vėliau tapo nuolatiniu grupės nariu.

2003-ųjų kovą kolektyvas išleido naują albumą „Käärmelautakunta“, o tais pačiais metais pradėjo bendradarbiauti su kultiniu Suomijos muzikantu Tuomari Nurmio, su kuriuo 2005-aisiais grupė išleido bendrą albumą „Kinaporin Kalifaatti“

Tuomari Nurmio – mūsų legenda, kažkas panašaus į suomių Tomą Waitsą. Jis dešimtmečiais groja šį keistą roką su labai gerais tekstais ir keistomis aranžuotėmis. Jis susisiekė su mumis ir mes su džiaugsmu sutikome tame dalyvauti Mes turime tiek daug bendro su Nurmio muzika. Mes sugrojome tik vieną gerą koncertą, tačiau tolesnis bendradarbiavimas su juo yra mūsų planuose. (Jarno Sarkula)

Kolektyvas parašė muziką keliems filmams, o 2006-aisiais grupės sukurtas garso takelis Tatu Pohjavirta režisuotam filmui „Elukka“ buvo pripažintas geriausiu prancūzų kino festivalyje „Premiers Plans“.

2007-aisiais Alamaailman Vasarat išleido ketvirtąjį savo albumą „Maahan“. Jame grupė vėl grįžo prie instrumentinės muzikos. 2009 ir 2012 metais Alamaailman Vasarat diskografija pasipildė dar dviem stipriais darbais, atitinkamai „Huuro Kolkko“ bei „Valta“, o 2010-aisiais grupė išleido puikų DVD „Haudasta Lomilla“.


Jarno Sarkula:

Mes buvome labai laimingi, nes patekome į krūvą įvairių kategorijų – prog, world music ir net heavy gerbėjai klausosi mūsų su malonumu. Juokingiausia, kad dauguma žmonių, priskiriančių mus kokiam nors stiliui, visada lygina mus su grupėmis, kurių mes net negirdėjome. Tačiau mūsų tai nejaudina, nes tai taip puiku, būti kažkur tarp stilių.

...

Žmonės gali tikėtis iš mūsų pasirodymo šou, krūvos energijos ir įvairių keistų pasirodymų scenoje. Mūsų kūrinių dinamizmas yra beprotiškas, o sunkius gabalus galima lyginti su kūju. Kai klausytojai mato mus pirmą kartą, paprastai labai nustemba – tai matosi iš jų akių.

...

Seniai, seniai, violončelininkas Marko Manninen ir aš grojome Helsinkio metro požemiuose. Mes buvome bedarbiai ir tai buvo neblogas būdas užsidirbti. Mes grojome mūsų „viduramžiškas“ kompozicijas, aš grojau fleita, o Marko – violončele, tiesiog ten, prieš klausytojus, po žeme! Tai ir paskatino mus pavadinti mūsų duetą „Požemio Kūjais“. Vėliau, kai mes tapome tikra grupe, mes prisiminėme seną mūsų duetą ir nusprendėme, kad pavadinimas vis dar skamba puikiai.

Mes nekūrėme Vasarat, kol grupė Höyry-Kone dar gyvavo. Nauja medžiaga nebuvo kuriama, tada kai kurie muzikantai nusprendė išeiti iš grupės, pavyzdžiui, vokalistas, o vėliau ir gitaristas. Naujas Alamaailman Vasarat susiformavimas buvo kaip šviežio oro gurkšnis, ypač turint omenyje mūsų siekį būti visiškai instrumentiniais.

...

Jei aš gerai atsimenu, intensyviausias kūrimo laikotarpis buvo maždaug pusmetį prieš įrašus („Vasaraasia“), nors kai kurie rifai ir motyvai, žinoma, atsirado žymiai anksčiau. Šiam albumui kompozicijas rašėme beveik aš ir Miikka Huttunen, tiksliau, tai buvo daugiausiai melodijos. Kai jos atsirasdavo, mes jam’inome bei mėginome įvairius variantus ir stilius. Nuo šios akimirkos kūriniai įgaudavo galutinę formą, mes juos įrašydavome, suvesdavome ir tęsdavome darbą. Kaip atsiranda kompozicijų pavadinimai? Išgertuvių metu ar po įrašų. Galima pasiekti labai kūrybingos būsenos šiais skysčiais. O ir pagyrios gana kūrybinga būsena – joje dažnai atsiranda daug gerų melodijų ir nuotaikų.