Can – 1968 metais Vakarų Vokietijoje įkurta legendinė eksperimentinio roko, krautroko, etninės ir minimalistinės muzikos grupė.
Grupė Can 1968 metais susiformavo Kelne. Ją sudarė bosistas Holger’is Czukay, klavišininkas Irmin’as Schmidt’as, susikūrimo metais grupę palikęs fleitininkas David’as C. Johnson’as (visi trys Karlheinz’o Stockhausen’o mokiniai), gitaristas Michael’is Karoli ir būgnininkas Jaki Liebezeit’as. Iš pradžių grupė orientavosi į klasikinį avangardą, o vėliau jos grojamas stilius tapo artimesnis rokui. Iš pradžių kolektyvas vadinosi Inner Space ir The Can, o vėliau Liebezeit’as pasiūlė trumpinį iš „komunizmas, anarchizmas, nihilizmas“ (communism, anarchism, nihilism).
1968-ųjų rudenį prie Can prisijungė Malcolm’as Mooney, su kuriuo buvo įrašytas albumas „Prepared to Meet Thy Pnoom“, tačiau įrašų kompanija šį darbą atmetė. Du kūriniai iš „Prepared to Meet Thy Pnoom“ („Father Cannot Yell“ ir „Outside My Door“) pateko į 1969 metais išleistą albumą „Monster Movie“, o likusius tuo metu įrašytus kūrinius galima rasti 1983 metais išleistame albume „Delay 1968“.
Malcolm’as Mooney išvyko į JAV, o jo vietą užėmė Kenji „Damo“ Suzuki, jaunas japonų gatvės muzikantas, keliavęs po Europą. Czukay ir Liebezeit’as pamatė jo pasirodymą, kai sėdėjo vienoje Miuncheno kavinėje. Nepaisant to, kad japonas mokėjo tik kelis gitaros akordus bei greitomis kūrė dainų žodžius, jis buvo pakviestas į grupę ir jau tą patį vakarą dainavo Can koncerte. 1970-aisiais grupė išleido albumą „Soundtracks“ – rinkinys kūrinių, patekusių į įvairių filmų garso takelius.
1971-1973 metais Can įrašė labiausiai pripažintus albumus, įtakojusius krautroko formavimąsi. Dvigubas albumas „Tango Mango“ laikomas bene sudėtingiausiu grupės darbu.
1972 metais išleistas albumas „Ege Bamyasi“ vis dar buvo avangardiniu, tačiau prieinamesniu klausytojams įrašu, į kurį pateko hitai „Vitamin C“ ir „Spoon“ (pastarasis pateko į Vokietijos top 40). Po metų pasirodęs darbas „Future Days“ buvo vienas pirmųjų ambient įrašų. Netrukus Can paliko Suzuki. Jis vedė bei tapo Jehovos Liudytojų nariu. Dainavimo ėmėsi Karoli ir Schmidt’as, tačiau pasitraukus Suzuki, vokalo įrašuose sumažėjo.
1974 metų albumas „Soon Over Babaluma“ tęsė „Future Days“ ambient skambesį. Albumuose „Landed“ (1975) ir „Flow Motion“ (1976) Can pajudėjo įprastos muzikos link, juose pastebima pagerėjusi įrašų kokybė. Albumo „Flow Motion“ hitas „I Want More“, kurio bendraautoriu buvo Can garso inžinierius Peter’is Gilmour’as, užėmė 26-ąją vietą Didžiosios Britanijos tope. 1977 metais prie kolektyvo prisijungė grupės Traffic bosistas Rosko Gee ir perkusininkas Rebop Kwaku Baah. Pastarasis ėmėsi dainavimo albumuose „Saw Delight“ (1977), „Out of Reach“ (1978) ir „Can“ (1979). Šiuo laikotarpiu Holger’is Czukay praktikai nedalyvavo Can veikloje, o tik įvairių įrenginių pagalba kūrė garsus. 1977 metų pabaigoje jis paliko grupę. Can veikla nutrūko, bet muzikantai bendradarbiavo kituose projektuose.
1986-aisiais Can trumpam atsikūrė ir su Malcolm’u Mooney įrašė albumą „Rite Time“. 1991 metais kolektyvas vėl susirinko įrašyti kūrinį Wim’o Wenders’o filmui „Until the End of the World“. Vėliau Can leido kūrinių rinkinius bei koncertinius įrašus.
1999 metais keturi pagrindiniai Can nariai Karoli, Liebezeit’as, Schmidt’as ir Czukay surengė savo solinių projektų (Sofortkontakt, Club Off Chaos, Kumo ir U-She) bendrą koncertą.
Can albumai:
Monster Movie (1969)
Soundtracks (1970)
Tago Mago (1971)
Ege Bamyasi (1972)
Future Days (1973)
Soon Over Babaluma (1974)
Landed (1975)
Flow Motion (1976)
Saw Delight (1977)
Out of Reach (1978)
Can (1979)
Rite Time (1989)