Iggy Pop: Jei aš galėjau priversti save pajausti ką nors, tai visada žinojau, kad galiu priversti publiką jausti tą patį

Aš klausiu Iggy Pop, savęs kankintojo, „stage diver’io“, mašinų naikintojo, buvusio narkomano ir vagies, pankroko krikštatėvio ir The Stooges vokalisto, kodėl „Swiftcover“, „online“ automobilių draudimų prekeiviai, panoro padaryti jį savo naujos reklaminės kampanijos veidu Didžiojoje Britanijoje.

Jis maivosi, nedrąsiai šiepia dantis. Raudonis nuplieskė jo vario odą, paženklinta šviežiu randu. „Aš taip keistai jaučiuosi dėl viso to. Aš bijojau šio klausimo. Tai velniškai keista“.

Jis daužo ranka per stalą ir staiga ima kvatoti: „Jie pasakė, jog nori, kad šioje reklamoje dalyvautų kažkas,... (ilga pauzė) ...ko neįmanoma nemylėti!“

Mes žvelgiame vienas į kitą tyloje; antakiai pakelti, žandikauliai nukaro.

„Tu nori pasakyti, kad beveik 45 metai šlykštaus, įžeidžiančio ir atvirai bjauraus rokenrolo ir nuolatinių skandalų – viso tavo gyvenimo darbas – nuėjo perniek? Žmonės negali tavęs nemylėti!“

„Būtent!“

Dabar mes abu kikename. „Tai toks jaudinantis jausmas“, - dusta jis - „būti mylimam!“

Taigi štai jis – ant autobusų, radijo ir TV eteryje, parduoda automobilių draudimą ir yra velniškai visų mylimas. O juk galėjo būti visai kitaip...

Labai seniai, 50-ųjų viduryje Amerikoje, James’as Newell’as Osterberg’as vyresnysis staiga įjungė radiją savo treileryje Mičigane ir mažasis James’as Newell’as Osterberg’as jaunesnysis išgirdo tai, ko neturėjo išgirsti:

„You ain’t nuthin’ but a houn’ dawg…“

Tai buvo Elvis arba, Osterberg’o vyresniojo nuomone, ponas Didelė Problema. Jis svajojo, kad jo sūnus taps kažkuo gerbiamu, na, o Elvis, tada buvęs dar įžūliu vaikėzu, jam atrodė visiškai nevertas pagarbos. Didysis Jim’as dėjo dideles viltis į Mažąjį Jim’ą ir norėjo, kad tas būtų teisingu ir nežengtų nedorybių keliu. Didysis Jim’as vertė jį kirptis kaip karininkai kas dvi savaites ir išjuokdavo jo norą mautis baltas kojines į mokyklą.

„Jis sakydavo man, kad tai pretenzinga“, - pasakoja Iggy/Mažasis Jim’as – „Jis visada sakydavo: „Kodėl tu nori būti toks, jei gali būti kitoks?“ Jis norėjo, kad aš priklausyčiau aukštuomenei, o aš bendravau su atmatomis. Tačiau jis buvo demokratas, todėl niekada to nesakė. Be to, Amerijoje priklausymas klasei reiškia tik pinigus“.

Bet tuo pat metu Didysis Jim’as buvo pakankamai protingas, arba galbūt, atsižvelgiant į tolimesnius berniuko gyvenimo įvykius, pakankamai kvailas, kad neįpiršo sūnui savo valios. Jis kritikavo viską, ką darė sūnus, tačiau jam netrukdė. Daug vėliau Mažasis Jim’as atsinešė namo Bob’o Dylan’o albumą „The Times They Are A-Changin’“.

„Viršelyje Dylan’as labai nemaloniai nusijuokia, tarsi sakydamas: „Kokia gi apgailėtina tavo šalis, viskas, ką tu darei yra nieko verta“. Tėvas buvo tiesiog įsiutęs, tačiau plokštelės neatėmė“.

Vėliau, kada Mažasis Jim’as pareiškė, kad meta koledžą, kad taptų roko žvaigžde, Didysis Jim’as atsistojo treilerio tarpdury. Kad išeitų, jam reikėtų grumtis su tėvu. „Šis vyrukas galėjo man atspardyti užpakalį užrištomis akimis. Velniai griebtų! Jis tikrino mano drąsą. Bet aš nuėjau prie durų ir jis alyžo. Jis leido man išeiti“.

Vėliau Didysis Jim’as net atėjo į The Stooges koncertą.

„Tu kaip „pitcher’is“ (metėjas beisbole – Musique.lt)“ – pasakė jis Iggy po koncerto – „Didelis greitis, bet jokios kontrolės“.

Galbūt čia jus pagalvojoje, kad prieš jus nuspėjama istorija maištingos roko žvaigždės, atsisukusios nuo savo buržuazinės ir siauraprotės šeimos. Leiskite jums pasufleruoti: papasakosiu, ką pirmiausiai pamačiau, kai patekau į Iggy namus.

Jo asistentas Spencer’is paėmė mane ir mano fotografą iš viešbučio Miami Beach. Jis pusvalandį vežė mus pro tvankų, skurdų Mažąjį Haitį į Little River pakrantę. Metalinės langinės pradėjo rūdyti, o begonijos, palmės ir įvairios gebenės rūšys tarsi bando praryti namą, ir, rodos, joms tai pavyksta. Spencer’is bando būti dėmesingas ir tuoj pat išvalo paukščių išmatas nuo laiptų. Vėliau, kol mes ten buvome, jis tingiai tvarkėsi.

Iš pradžių mes išvydome altorių ir marmurinį staliuką su barokiniu paauksavimu. Jame buvo Iggy tėvų nuotrauka. Didysis Jim’as odiniame piloto šalme – jis tarnavo karinėse oro pajėgose karo metu. Jis šiepia dantis ir atrodo kaip ir Iggy, tačiau ne toks suvargęs. Louella, Iggy mama, graži ir linksmai šypsosi. Šalia kabo Nukryžiuotasis. Uždengtoje dėžėje Louellos ir Jim’o pelenai.

„Aš pasirinkau šitas nuotraukas“, - vėliau sakė Iggy - „nes čia jie tokie optimistiški, tokie jauni ir kupini vilčių“.

Iggy buvo vienintelis vaikas šeimoje.

Iggy – tai rokenrolas. Daugiau nei Keith’as Richards’as, daugiau nei Liam’as Gallagher’is, daugiau nei John’as Lennon’as, daugiau nei kas nors kitas. Visi šie vaikinai buvo tiesiog sėkmingi, o tai lengva. Na, o Iggy košmariškame sapne gyveno lygiai tiek pat, kiek ir svajose. Problemos pačios jo tykojo. David’as Bowie kažkada sumanė filmą, kuriame Iggy personažo vardas būtų Cat Astrophe. Jam retai buvo gerai, o dažniausiai – blogai. Jis įrašinėdavo plokšteles, kurios vargais negalais buvo pardavinėjamos, nes 15 metų lenkė savo laiką. Vaikydamasis tai, ką jis vadino „beprotybės idealizmu“, Iggy naudojo savo protą ir kūną, kad kiekviename naujame koncerte pasiektų vis pavojingesnę ribą. Narkotikai parbloškė jį tarsi sunkvežimis, vienu metu jį pavertę gatvėse nakvojančiu benamiu. Bet buvo iš šviesioji pusė: jis padarė keletą farmakologinių atradimų.

Pirmasis: koncertuoti veikiant LSD įmanoma, jei tu suvartojai jį tiksliai 45 minutes prieš žengdamas į sceną. Tada pirmosios veikimo bangos kaip tik užtenka pasirodymui. „Tačiau vėliau“, - sako Iggy - „Tai tiesiog kkrrrpauuu!“

Antrasis: kokainas išdegina alkoholį. Važiuodamas priešinga kryptimi vienpusio eismo gatve prisipupmavęs tekila ir prisiuostęs kokso, jis nepastebėjo policijos mašinos, kurį jį persekiojo su įjungtais žiburėliais ir kaukiančiomis sirenomis. Galiausiai jis įsirėžė į kelio ženklą ir sudaužė mašiną, tačiau alkoholio testas stebuklingai davė neigiamą rezultatą.

„Kokainas tiesiog išdegino iš manes alkoholį. Teisiškai aš nebuvau girtas“.

Dar vienas Iggy atradimas buvo šuolis į minią, kuris tapo neatsiejama roko žvaigždės pasirodymų dalimi iki tol, kol jo nevaržė sveikata ir įsipareigojimai draudikams. Buvo 1968-ieji. Jis koncertavo Detroite ir pora stambių merginų stovėjo priešais sceną, kad paspoksotų į jį. Jis išskėtė rankas ir tiesiog užgriuvo jas. Merginos išsilakstė, o jis išsimušė sau dantis.

„Tai buvo pirmasis bandymas, ir aš pagalvojau: „Hm, o kažkas tame yra.“ Taip aš pradėjau nardyti ir dideles minias, kurios negalėjo to išvengti“.

Jis parašė ir atliko keliatą didžių dainų – „The Passenger“, žymiąją „China Girl“, Bowie įrašytą „Lust fot Life“, „Real Wild Child“ ir dar bent kelias kitas. Kartu su The Stooges jis išrado pankroką 15 metų prieš tai, kai Ramones, Sex Pistols ir Clash padarė iš jo judėjimą. O dabar, būdamas 62-ų, įkvėptas Michel’io Houellebecq’o romano „La Possibilité d’une île“, jis ką tik užbaigė keistai švelnų ir žavingą rudenišką albumą. Štai kodėl šiandien mes susitinkame Majamyje.

Žinoma, kai mes atvažiavome, Iggy dar nebuvo. Jis dar važiavo iš savo rezidencijos Majamio pietuose, kur gyvena su savo drauge Nina, su kurią jie neseniai susituokė. Tai trečioji jo santuoka. Pirmoji išsilaikė dvi savaites. Tą merginą jis atsivežė į vieta Mičigane, kur paprastai atsipalaiduodavo The Stooges, o ji pradėjo tvarkyti jo kambarį ir stumdyti baldus. Iggy negalėjo to pakęsti. Daug vėliau net 10 metų jis turėjo žmoną japonę – „Man atrodė, kad tai jautrūs, santūrūs žmonės“ – tačiau ir ši meilė pasibaigė. Taip pat Iggy turi namą Kaimanų salose. Nepasakyčiau, kad jis turtingas kaip „roko žvaigždė“, tačiau ir ne beskatikis.

Kol pusantros valandos Spencer’is vaidina dirbantį, mes su fotografu skverbiamės gylyn į namo vidų. Iggy turi šį namą maždaug 5 metus. Jis jam primena tuos namus, kur roko grupės kažkada atsipalaiduodavo Mičigane. Mes tarsi jo galvoje. Čia jo paveikslai, labiau primenantys dažų purslus, ir kiti, Haičio menininkų. Karštyje laikas slenka lėtai. Galiausiai Iggy atvažiuoja savo 2002 metų „Maserati“. Jis dievina mašinas, nors pas jį jos dažnai užsidega. Iggy turėjo 1995 metų „Roll Corniche“, kurį į dalis supjaustė Miami Beach gaisrininkai. Savo vadybininkui už 1 dolerį jis pardavė 1965 metų „Jeep Commander“. Ant automobilio šono buvo nupiešta liepsna ir mašina užsidegė jas pirmosios vadybininkos kelionės metu. Jo plaukai platinos arba voratinklio spalvos, jo veidas – apysenis, pilkai mėlynos akys ir kiaurai veriantis žvilgsnis. Šviežas randas virš viršutinės lūpos atsirado dėl kritimo. Jis atsikėlė iš lovos ir pamiršo kuriame name yra. „Kraujo buvo daug“ – tarsi teisindamasis sako fotografui.

Jo kūnas – keista kombinacija glotnios, beveik vaikiškos odos ir pasitempusio pagyvenusio žmogaus liesumo. Jis užsiima kinų mankšta Cigun, ir panašu, kad ji veikia. Vis dėlto viena koja jis šlubuoja, nes joje protezas. Vėliau Iggy papasakojo, kad jis atsirado praradus kelias kremzles dėl gyvenimo kelyje ir savinaikinimo tendecijų. Jis rodo mums namą, kartais pasakodamas apie rokenrolo teologiją.

„Mano teorijos esmė tame, kad Jėzus Kristus greičiausiai buvo vakarėlių karalius. Manau, kad ilgą laiką jis kaifavo, tačiau dėl biurokratijos ir vertimų skirtumų jo vardas liko nesuterštas. Jis buvo vienas tų vaikinų, kuris galėto ateiti į šventyklą ir pasakyti: „Velniop šitą mėšlą!“ Toks apdujęs piktas vaikinas“.

Kai mes prieiname prie tėvų altoriaus priemenėje, ironiją keičia liepsninga kalba apie gyvenimą Mičigane, apie Depresiją, kuri suformavo šiurkštų ir ryžtingą Didžiojo Jim’o ir Louellos charakterį. „Aš neatsimenu dienos, kad ji sėdėtų be darbo, ko negalėtum pasakyti apie dagumą to laikmečio žmonių“.

Iggy tėvas buvo mokytoju, o mama – sekretore. Vėliau jis sužinojo, kad ji slėpė santaupas, kurias jis paveldėjo po tėvo mirties. „Jų vertė buvo nemaža iki paskutinės griūties, tačiau ir dabar tai šešiaženklis skaičius“. Jo teigimu, Didysis Jim’as buvo „labai nepriklausomas žmogus, žymiai vyriškesnis už mane. Jis buvo tikras Amerikos vyras“.

Žodis „Amerikos“ čia turi didelę reikšmę. Jame atsispindi visa Iggy saviironija. 50-ieji buvo nerimo ir santūrumo metais. Prisiminimai apie karą ir Depresiją buvo dar gyvi, todėl žmonės laikėsi to, ką turėjo. Tačiau jų vaikai jautė, kad reikia judėti toliau. Iggy aiškiai matė plyšį savo tėvų kartos idealizme.

„Žvelgdamas į šią šalį matai ar tai teatrą, ar mūšio lauką dėl europietiškos Švietimo idėjos. Mintis apie tai, kad tu esi laisavas žmogus ir turi teises įkalama žmonėms kaip aš civilinės ir socialinės teisės pamokose. Ir viena ir kita nėra tiesa, tiksliau, tai visiška nesąmonė.

„Vadinasi tu pats išplėšei savo teises?“

Jo ranka dusliu garsu nusileidžia ant stalo.

„Taip taip, aš išplėšiau jas! Aš išplėšiau jas! Gal aš ir buvau kiek grubus, bet man tai vienintelis būdas būti Amerikiečiu!“

Triumfas ir nesėkmės iškreipė jo veido bruožus. Jaučiasi, kad Mažasis Jim’as buvo vienišas berniukas. Išėjęs iš treilerio pro Didijį Jim’ą, Iggy išvyko rokenrolo keliu.

Mokykloje jis grojo grupėje The Iguanas, iš čia atsirado „Iggy“, tačiau tikru jo ginklu, grupe, kuri suteikė galimybę būti Amerikiečiu, tapo The Stooges. Paptastai grupę sudarė Iggy, broliai – Ron’as ir Scott’as Asheton’ai bei Dave Alexander’is. Pirmoje savo fazėje grupė egzistavo nuo 1967 iki 1974 metų. Išleidus du albumus, narkotikai ir komercinė nesėkmė 1971 metais sukėlė grupės griūtį. Tačiau David’o Bowie įvaikintas, 1973 metais, prieš iširimą, Iggy įrašė trečiąjį albumą „Raw Power“.

Kartą jie grojo Dirborne, Mičigano valstija, kur dirbo Didysis Jim’as. Prieš tai Iggy sutiko Nico, dainininkę, kuri anksčiau buvo The Velvet Underground narė, ir ji atpratino Iggy nuo alaus, mainais sužadinusi potraukį raudonam vynui, todėl scenoje jis pasirodė su porą butelių.

„Kažkokia mergina iš pirmos eilės šaukė mane: „Iggy, Iggy, Iggy!“ Aš pajaučiau, kad pasirodyme per mažai patoso – muzikos nepakako. Tada aš tiesiog sudaužiau butelį į mikrofoną – man pasirodė, kad tai nuostabu. Tačiau šukės supjaustė tos merginos rankas, ir dabar aš prieš save pamačiau kruviną kumštį. Šis įvykis pateko į Detroito laikraščius – „Pakaks butelių, grąžinkite mums šou!“

„Tu tai padarei, - klausiu aš, galitunai virsdamas psichoterapeutu, - „nes tai buvo tavo tėvo miestas?“

„Nesąmoningai.“

Yra daugybė istorijų, kai veiksmas scenoje pasiekdavo kraštutinumą. Kartą, kaip visada apnuogintu liemeniu, Iggy vartėsi ant stiklo šukių. Plūsdamas kraujais, jis atsikėlė ir suprato, kad, išsukęs rankas už nugaros, gali gana ilgai leisti kraujo čiurkšlę. Vėliau buvo apsinuoginimai, kratymas falu ir dar Dievas žino kas. Kam visa tai buvo reikalinga? Atsakymas trumpas: jis norėjo jausti.

„Man atrodė, kad netekau emocijų. Amerika man buvo karo stovykla. 50-aisiais viskas buvo taip: „Kas tu toks, vaikine? Mano falas didesnis už tavo“. Visi buvo labai nepakantūs. Aš nesijaučiau atsipalaidavęs ir tiesiog sproginėjau iš vidaus“.

1967-aisiais jis pamatė The Doors ir, stebėdamas, kaip Jim’as Morrison’as elgiasi scenoje, pagalvojo: „Aš tai dariau“. Jis girdėjo, kaip dainuoja Bob’as Dylan’as bei Mick’as Jagger’is ir pagalvojo: „Aš galiu taip dainuoti“. Be to, jis mąstė: „Ką dar aš galiu padaryti?“ Tuo „dar“ topo jo kūnas, jo jausmai. „Jei aš galėjau priversti save pajausti ką nors, tai visada žinojau, kad gali priversti publiką jausti tą patį“

Tačiau narkotikai, iš pradžių lengvieji, o vėliau sunkieji plėšė jį į gabalus. Iggy atsimena, kai pradėjo vartotį sunkesnį mėšlą. Jis gavo kokaino iš vieno publicisto, o po kelių dienų įsibrovė į jo viešbučio numerį ir pagrobė viską, kas liko. Taip prasidėjo ilgas maratonas. 1971 metais jis grįžo į Mičiganą, kur pažįstamas farmacininkas jam tiekė metadoną, kad padėtų atsikratyti heroino. Tačiau tai nepadėjo. Vėliau jis pateko į Niujorką ir sutiko Bowie. Dabar kiekvienas turėjo savo planą Iggy, net jo garso įrašų kompanija. „Niekam nebuvo reikalingas nei aš, nei mano muzika, tačiau žmonės laikė mane mielu. Įrašų kompanija norėjo, kad dirbčiau su David’o Cassidy prodiuseriu! Tačiau vargu ar aš susitvarkyčiau – aš ne taip gerai atrodau. Bet ir niekas nežiūrėjo į mane kaip į dailų mėsos gabalą“.

Tuo metu Bowie ragina jį groti glam-rock muziką, o Lou Reed’as siūlė kai kurias dainas iš savo sąrašo B: „Jos geresnės nei tavo dainos, Iggy“. „Nėra nieko baisesnio už dainas iš Lou Reed’o sąrašo B“, - aiškina Iggy.

Nepaisant to, kaip atkakliai buvo bandoma padaryti kažkuo kitu, pats Iggy tik norėjo rasti būdą vėl suburti The Stooges. „Aš turėjau planą. Aš vėl norėjau suburti suknistus The Stooges, taip pat padaryti juos dar agresyvesniais, greitesniais, šiurkštesniais ir šlykštesniais. Toks buvo mano planas“.

Galiausiai Bowie pasidavė ir išleido trečiąjį The Stooges albumą „Raw Power“. Jis iššovė, tačiau netapo tuo, ko norėjo jo įrašų kompanija. Jo aistra heroinui jai taip pat nepatiko, todėl jie sustabdė kontraktą dėl moralinių priežasčių. Iggy ir aš vos nesiraitome iš juoko: nubausti jį dėl moralinių priežasčių – tas pats, kas nubausti kariuomenę dėl perdėto žiaurumo.

Vėliau viskas apsisuko aukštyn kojomis. Jis gyveno požeminėje stovėjimo aikštelėje su vyru, parsiduodančiu už pinigus. Jis pavogė pagalvę iš benamio parke, kad miegoti ant betono nebūtų taip nepatogu, ir vogė maistą, kad išliktų gyvas. Kartą pieš jį sustojo limuzinas, nusileido langas ir Bowie pasakė: „Labas, Iggy“. David’as vėl jį išgelbėjo, padarė savo palydos dalimi ir, galiausiai, išleido jo solinį albumą „The Idiot“.

Maždaug tuo metu Iggy atsigulė į psichiatrijos kliniką. Ten daktaras Murray Zucker’is darė tvarką jo galvoje. 80-ųjų pradžioje Iggy finansinė situacija suprastėjo. Bowie įrašė „China Girl“, kuri atnešė autorinius honorarus, o Iggy reikalus tvarkanti bendrovė pranešė, kad jam priklauso stambūs honorarai už žymiausių dainų publikavimą.

Be to, jis leido albumus ir kūrė muziką filmams, tačiau vis tiek jautėsi, kaip jis pats sako, „nelabai“. Kaip ir visada jis ilgėjosi The Stooges. Savo įrašų kompanijai jis pasiūlė beprotišką schemą – duetų albumas su Britney Spears, P. Diddy, Justin’u Timberlake’u, Christina Aguilera, Green Day ir... The Stooges. Keista, bet albumui „Skull Ring“ jis gavo Green Day, Peaches ir... The Stooges. Jis gavo kontraktą vienam The Stooges albumui ir 2007 metais buvo išleistas „The Weirdness“. Tai buvo asmeninis Iggy triumfas. „Groove’as“ buvo geras. Aš jaučiausi atkeršijęs, ir tai buvo išties puiku“.

Jie praleido 5 laimingus metus turuose, bet grupės gitaristas Ron’as Asheton’as mirė nuo širdies smūgio. The Stooges vėl iširo. Tačiau šį kartą Iggy buvo geresnės formos ir sugebėjo atlaikyti smūgį. Aš klausiu, kaip jam pavyko atsikratyti priklausomybės heroinui, ir jis mas atsako netikėtai tiesiai.

„Paskutinį kartą, kai aš vartojau heroiną, aš uosčiau jį Ist Vilidže 81-aisiais. Aš bandžiau gauti šiek tiek opiumo bare Palm Springs apylinkėse 83-aisiais. 1980-ųjų pradžioje aš daug rūkiau, o kas porą savaičių girtavau. Galiausiai 85-86-aisiais aš visiškai to atsikračiau. Aš galėjau surūkyti pusę suktinės ir kartą per mėnesį pauostyti kokso, tačiau tai man neteikė malonumo. 90-ųjų viduryje mano gyvenime jau nebebuvo nei marihuanos, nei kokso, o pats aš tapaus stipresnis dėka šių kinų pratimų. Tai tęsėsi iki 99 metų, kada pas mane atsirado mergina iš Kolumbijos, o jos mėgsta linksmintis. Tačiau amžiaus pradžioje aš mečiau. Praėjo jau devyneri metai. Aš vis dar geriu vyną, tačiau gerą – Brolo, Bordo – ir tik vakarienės metu. Arba aš išgeriu bokalą po The Stooges koncerto ir gana stipriai prisigeriu. Tačiau aš jau niekada negeriu tiesiog“.

Naujas albumas atsirado dėl atsitiktinai sutapusių aplinkybių. Iggy perskaitė Michel’io Houellebecq’o romaną „La Possibilité d’une île“ ir tas jam patiko, o po metų Iggy buvo paprašytas parašyti muziką filmui apie autorių. Paaiškėjo, kad Houellebecq’ui painka Iggy muzika. Ryšys akivaizdus – abu jie marginalūs vyrai, kurie įžūliai skelbia apie savo marginalumą, kurie laiko dorybe savo nesuderinamumą su pasauliu. Jie susitiko Paryžiuje, linksminosi, kartu filmavosi televizijos laidose, duodavo interviu spaudoje ir štai Iggy išleidžia albumą „Préliminaires“. Įigykite jį. Jis skamba kaip albumas, kurį įrašytų pats Houellebecq’as.

Dabar Iggy mano, kad vėl galima suburti The Stooges. Tai įstabu, nes nuo pat pradžių The Stooges buvo grupe apie greitį nei apie ilgaamžiškumą. Bet, kažkodėl, kaip ir Iggy, jie išgyveno.

Atrodo, jam būtina, kad tai įvyktų. Jis sutinka, kad nesusitvarko su savo namų ūkiu: „Aš negaliu susitarti su baseino valytoju“. Jam būna dienų, grėsmingai pastebi jis, kai reikia „išleistį Iggy“. Grupė – tai jo viso gyvenimo meilė, jo išsigelbėjimas nuo kasdieniniu sunkumų. Nors ne, tai visai ne taip.

Kai Didysis Jim’as sužinojo, jog jam liko neilgai gyventi, jis atsivėrė Iggy: „Aš myliu tave, Jim’ai. Nors aš tau to niekada nesakiau, dabar aš turiu tai padaryti. Aš niekada neapkabinau tavęs“. Po tėvo mirties Iggy prisiminė savo vaikystę, Mičiganą ir savo tėvus. Jis suprato, kad jam kažko trūksta.

Mūsų susitikimo pradžioje, stovėdamas priešais altorių priemenėje, Iggy man pasakė, kad kai buvo mažas, reikalavo iš tėvų brolio. Jis vadino juos bailiais, tačiau tai nieko nepakeitė.

Praėjus kelioms valandoms, aš uždaviau savo paskutinį klausimą – „Ko tu gailiesi?“ „Ech“, - atsidūsta Iggy, susimastęs atlošia galvą. Ilga pauzė. Atrodo, jis nenori atsakinėti į šį klausimą. Tačiau, pagaliau, jis sako: „Savo veikloje yra nedaug dalykų, kurių gailėčiausi. Savo talento dėka, man rodos, aš susitvarkiau su darbu ir galiu pabandyti kažką naujo. Tačiau asmeninis gyvenimas – štai kur aš išties pažeidžiamas. Kai aš buvau jaunesnis, niekada neužmegzdavau draugystės, nė vieni mano santykiai nesibaigdavo gerai.

Norėčiau, kad mano tėvai būtų pakankamai pasiturintys, kad turėtų dar vieną sūnų, kuris vėliau taptų fermeriu ir gyventų netoli jų, o kai jie pasentų, galėtų gyventi pas jį, o jis turėtų žmoną, kuri jais rūpintųsi. Aš vis dar tas pats mėšlo gabalas, nors su tais, kuriuos sutikau per pastaruosius 20, 10, 5 metus, aš buvau švelnesnis ir stengdavausi duoti kažką mainais į mūsų santykius. Galbūt kai pradedi kažką daryti dėl kitų, niekada nepavyksta padaryti pakankamai. Tačiau asmeniniame gyvenime aš atstumiu žmones ir nelabai dėl to pergyvenu“.

Kai Didysis Jim’as pastojo Mažajam Jim’ui išėjimą ir treilerio, kad tas nepabėgtų su grupe, jo gyvenimas galėjo pasukti kitu keliu. Jis galėjo likti ir užaugti patikimu, stipriu, bet siaurakakčiu fermeriu, kuris niekada nesimauna baltų kojinių ir slaugo savo senus tėvus. Jis galėjo tapti tuo broliu, kurio niekada neturėjo, tačiau visada norėto turėti. Bet netapo. Jis praėjo pro Didyjį Jim’ą ir virto marginaliu Iggy Pop. Kaip pats teigia, jam tai vienintelis būdas tapti Amerikiečiu.

Galbūt tada viskas buvo būtent taip. Tačiau dabar, kai aš žvelgiu į jį, į jo įstabiai niūrų vario spalvos randais padengtą veidą, aš negaliu atsikratyti minties, kad jam derėjo pasirinkti geresnį būdą.

Bryan Appleyard, Sunday Times, 2009 metai

Add comment


Security code
Refresh

Liaudies medicina, vaistažolės | Vaistazoles | Masažuotojas Vilniuje, masažai Vilniuje | Kartoniniai zaidimu nameliai | paplūdimio tinklinis | Akiu korekcija | Darbas puse etato | Volkswagen Passat nuoma